Baltic dance congress 2012

3 dienos šokių non stop - upeliai išlieto prakaito, iš nuovargio linkstančios kojos, daugybė naujos informacijos, publikos simpatijų apdovanojimas ir tiesiog neapsakomai daug teigiamų emocijų! Kongresas užskaitytas :)

Akimirkos iš Dovilės rytietiškų šokių studijos gimtadienio

Čia aš :)

O taip šokau aš praeitą sekmadienį pc Ozas gimtadienio šventėje. Ir vėl netobula... Kita vertus, svarbiausias ir iš tikrųjų puikus dalykas - kad vis dar yra kur tobulėti :D

Štai kaip šoka tikri profai

Fantastinė technika ir neprilygstama charizma :) Pažiūrėti įdomu buvo net mano vyrui :D

"Pamišęs" penktadienis

Penktadienį mes dar kartą pademonstravome savo lengvai pamišusią prigimtį - nuo 7 val. ryto darėme filmavimą. 7 val. ryto su sceniniu makiažu - jausmas nerealus! :D Iki 12 val. sugebėjome nufilmuoti tik 5 šokius. Ir iš jų pora teks filmuoti dar kartą. Kol kas vaizdo medžiagą dar reikia apdoroti, tačiau vieną epizodą jau galiu parodyti. Iš jo paaiškės, kodėl filmavimai trunka taip ilgai :D http://www.youtube.com/watch?v=LMUredZZ87s&feature=youtu.be

Rugsėjis

Štai ir praskriejo rugsėjis - tiesiog pašėlęs! Kasdienės treniruotės, užsiėmimai su šou merginomis, pasirodymai kiekvieną savaitgalį - buvo be galo smagu! Dalijuosi savo džiugesio akimirkomis ir su jumis :) http://www.facebook.com/#!/media/set/?set=a.516021135094134.130016.120925344603717&type=1

Mano pirmosios pamokos

Kaip gera pabusti šeštadienio rytą pirmai ir kol visa šeima dar miega, ramiai išgerti puodelį arbatos. Tai tiesiog unikali proga apmąstyti prabėgusią savaitę. J O ji buvo toookia įdomi! Pilna skubėjimo, emocijų ir naujų patirčių.

Šią savaitę pravedžiau pirmus šokių užsiėmimus! Taip ilgai apie tai galvojau, ruošiausi emociškai, vis nesiryžau pradėti… Aplinkiniai klausinėja – na, kaip? Mano atsakymas – ir geriau , ir blogiau negu tikėjausi. Geriau, nes pasigirdus muzikai ir atsistojus prieš veidrodį, judesiai tiesiog patys ėmė  plaukti – aš ligi šiol savo baisiausiuose košmaruose sapnuodavau, kaip atsistoju salės priekyje ir…viską pamirštu…  O atsitiko visiškai priešingai – nuolat turėjau žvilgčioti į laikrodį, kad pamoka neišsitęstų iki begalybės – taip norėjosi dar ir tą judesį parodyti, ir tą paaiškinti… Bet dėl tos pačios priežasties pamoka sekėsi prasčiau negu tikėjausi – nepavyko įgyvendinti didelės plano dalies – žinau, kad suplanuotas kažkoks judesys, bet muzika reikalauja visiškai kito! Ir kūnas jai pasiduoda... Taigi pamokos (abi!) gavosi kur kas labiau improvizuotos negu tikėjausi. Dabar labai aiškiai ėmiau suprasti savo mokytoją Ingą – kartais apsitardavome, kokių judesių ji turėtų pamokyti konkrečioje pamokoje, tačiau mūsų susitarimas taip ir likdavo neįgyvendintas – todėl kad muzika ir salėje sūkuriuojančios emocijos yra kur kas stipriau už proto balsą... nes mes ne robotai, automatiškai atliekantys suplanuotą programą – mes šokame!...

Dar vienas dalykas, kurio nesitikėjau – nebūčiau niekada pamaniusi, kad moterys taip labai pasikeičia net per vieną pamoką – kaip užsidega jų akys! Mokytojai tai tikriausiai pats didžiausias įmanomas atlygis. O kai senbuvės klubo moterys ir merginos viena po kitos rašo, skambina ir susitikusios išsako pačius gražiausius palaikymo žodžius, tada supranti, kad praskriejo nuostabi įdomių patirčių kupina savaitė. Ir imi dar labiau laukti kitos.