Kaip gera pabusti šeštadienio rytą pirmai ir kol visa šeima dar miega, ramiai išgerti puodelį arbatos. Tai tiesiog unikali proga apmąstyti prabėgusią savaitę. J O ji buvo toookia įdomi! Pilna skubėjimo, emocijų ir naujų patirčių.
Šią savaitę pravedžiau pirmus šokių užsiėmimus! Taip ilgai apie tai galvojau, ruošiausi emociškai, vis nesiryžau pradėti… Aplinkiniai klausinėja – na, kaip? Mano atsakymas – ir geriau , ir blogiau negu tikėjausi. Geriau, nes pasigirdus muzikai ir atsistojus prieš veidrodį, judesiai tiesiog patys ėmė plaukti – aš ligi šiol savo baisiausiuose košmaruose sapnuodavau, kaip atsistoju salės priekyje ir…viską pamirštu… O atsitiko visiškai priešingai – nuolat turėjau žvilgčioti į laikrodį, kad pamoka neišsitęstų iki begalybės – taip norėjosi dar ir tą judesį parodyti, ir tą paaiškinti… Bet dėl tos pačios priežasties pamoka sekėsi prasčiau negu tikėjausi – nepavyko įgyvendinti didelės plano dalies – žinau, kad suplanuotas kažkoks judesys, bet muzika reikalauja visiškai kito! Ir kūnas jai pasiduoda... Taigi pamokos (abi!) gavosi kur kas labiau improvizuotos negu tikėjausi. Dabar labai aiškiai ėmiau suprasti savo mokytoją Ingą – kartais apsitardavome, kokių judesių ji turėtų pamokyti konkrečioje pamokoje, tačiau mūsų susitarimas taip ir likdavo neįgyvendintas – todėl kad muzika ir salėje sūkuriuojančios emocijos yra kur kas stipriau už proto balsą... nes mes ne robotai, automatiškai atliekantys suplanuotą programą – mes šokame!...
Dar vienas dalykas, kurio nesitikėjau – nebūčiau niekada pamaniusi, kad moterys taip labai pasikeičia net per vieną pamoką – kaip užsidega jų akys! Mokytojai tai tikriausiai pats didžiausias įmanomas atlygis. O kai senbuvės klubo moterys ir merginos viena po kitos rašo, skambina ir susitikusios išsako pačius gražiausius palaikymo žodžius, tada supranti, kad praskriejo nuostabi įdomių patirčių kupina savaitė. Ir imi dar labiau laukti kitos.
Šią savaitę pravedžiau pirmus šokių užsiėmimus! Taip ilgai apie tai galvojau, ruošiausi emociškai, vis nesiryžau pradėti… Aplinkiniai klausinėja – na, kaip? Mano atsakymas – ir geriau , ir blogiau negu tikėjausi. Geriau, nes pasigirdus muzikai ir atsistojus prieš veidrodį, judesiai tiesiog patys ėmė plaukti – aš ligi šiol savo baisiausiuose košmaruose sapnuodavau, kaip atsistoju salės priekyje ir…viską pamirštu… O atsitiko visiškai priešingai – nuolat turėjau žvilgčioti į laikrodį, kad pamoka neišsitęstų iki begalybės – taip norėjosi dar ir tą judesį parodyti, ir tą paaiškinti… Bet dėl tos pačios priežasties pamoka sekėsi prasčiau negu tikėjausi – nepavyko įgyvendinti didelės plano dalies – žinau, kad suplanuotas kažkoks judesys, bet muzika reikalauja visiškai kito! Ir kūnas jai pasiduoda... Taigi pamokos (abi!) gavosi kur kas labiau improvizuotos negu tikėjausi. Dabar labai aiškiai ėmiau suprasti savo mokytoją Ingą – kartais apsitardavome, kokių judesių ji turėtų pamokyti konkrečioje pamokoje, tačiau mūsų susitarimas taip ir likdavo neįgyvendintas – todėl kad muzika ir salėje sūkuriuojančios emocijos yra kur kas stipriau už proto balsą... nes mes ne robotai, automatiškai atliekantys suplanuotą programą – mes šokame!...
Dar vienas dalykas, kurio nesitikėjau – nebūčiau niekada pamaniusi, kad moterys taip labai pasikeičia net per vieną pamoką – kaip užsidega jų akys! Mokytojai tai tikriausiai pats didžiausias įmanomas atlygis. O kai senbuvės klubo moterys ir merginos viena po kitos rašo, skambina ir susitikusios išsako pačius gražiausius palaikymo žodžius, tada supranti, kad praskriejo nuostabi įdomių patirčių kupina savaitė. Ir imi dar labiau laukti kitos.
