Pilvo šokiai ir aš

Aš pati šokti pradėjau prieš ketverius metus. Per nėštumą priaugti kilogramai niekaip nekrito, nors dukrytei buvo jau 1,5 metukų. Tad nusprendžiau pagaliau griebtis kokių rimtesnių ginklų  Pradėjau lankytis sporto salėje – sekėsi visai neblogai, tačiau kiekviena treniruotė man būdavo tikra kančia. Tada svarmenis „iškeičiau“ į aerobikos užsiėmimus. Kadangi visą savo vaikystę ir paauglystę degiau aistra šokiams, aerobika man pasirodė kur kas mielesnis širdžiai užsiėmimas. Visgi vieną dieną susivokiau, kad ėmiau koncentruotis į kiekvieną kilogramą ir centimetrą ir – paradoksas – nors svoris pamažėle ėmė kristi, patikau sau vis mažiau. Ir štai goglinant akis užkliuvo už pilvo šokių užsiėmimų – griebiau draugę už parankės ir nusitempiau kartu. Tada apie pilvo šokius informacijos buvo dar labai mažai, tai atrodė labiau lengvai išprotėjusių moteryčių užsiėmimas negu rimtų moterų hobis ir tikrai ne jaunų šiuolaikiškų mamų laisvalaikis. Pirmą pamoką su drauge prakrizenome – nors paauglystėje mėgdavome pakraipyti klubais diskotekose, pamokoje tai daryti pasirodė kur kas sudėtingiau: rankos neklauso, klubai juda visai kita trajektorija, o krūtine... argi ji apskritai gali judėti?? Vaizdas veidrodyje buvo, švelniai tariant, keistokas, o mokytoja nepaliaudama kartojo, kaip turime savimi grožėtis, džiaugtis ir mylėti...

Praėjo ketveri metai. Vis dar lankau pilvo šokių pamokas. Vis dar neturiu tobulos figūros (o apskritai – kokia yra tobula?). Tačiau tapau plastiška, moteriškesnė ir svarbiausia – išmokau mylėti save. Mano supratimu, tai ir yra pilvo šokių pagrindinis tikslas. Aš jį pasiekiau, todėl šiandien jau pati galiu vesti užsiėmimus.

Beje, aplinkiniai sako, kad moters meilę sau išduoda švytinčios akys. Ką jūs manote apie tai?